Jeigu dirbate valstybės įstaigoje ir prisidedate prie teisės akto projekto rengimo ar visada turite teisę gauti papildomą atlyginimą?

Šiame straipsnyje bus apžvelgiama viešąjame sektoriuje dirbančių darbuotojų situacijos, kuomet įstaigoje yra planuojama rengti teisės akto projektą ir dėl to yra sukuriama darbo grupė (komisija), kuri už tai gauna papildomą atlyginimą. Nors ne kiekvienam su tuo tenka susidurti, tačiau įvyksta atvejų, kai įstaigos vadovų „numylėtiniams” yra sukuriamos sąlygos būti įtrauktiems į tokias grupes, gauti papildomus atlyginimus, o kiti darbuotojai, kurie realiai atlieka darbą, lieka išnaudoti.

Pradėkime nuo to, kad darbo sutartį sudaro taip vadinamos, būtinosios darbo sutarties sąlygos, kurios yra pagrindas prasidėti darbo santykiams. Viena iš šių pagrindinių sąlygų yra darbo apmokėjimas (dydis, mokėjimo tvarka, kiti su darbo užmokesčiu susiję klausimai). Dažnu atveju darbuotojai yra įdarbinami atlikti konkrečias darbo funkcijas, o už jų darbą yra mokamas pagrindinis (bazinis) atlyginimas. Darbo kodekso 35 straipsnyje yra numatyta galimybė šalims susitarti dėl papildomo darbo, o darbo užmokesčio ypatumai už papildomą darbą nurodyti Darbo kodekso 139 straipsnyje. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 10 straipsnyje yra numatyta, kad rengiant teisės akto projektą, gali būti sudaroma darbo grupė ar darbo komisija, kuri atliks konkrečias funkcijas. Tai reiškia, kad darbo grupė gali būti sudaryta tuomet, kai yra reikalingos išskirtinės žinios, kompetencijos, turėjimas užsienio valstybių praktikinės patirties arba kitais atvejais, kuomet teisės akto projekto rengimą inicijuojantis subjektas tų konkrečių žinių neturi. Taigi,  kuomet rengiant teisės akto projektą yra reikalingos specifinės žinios, kurių kiti įstaigoje dirbantys asmenys neturi, gali būti sudaroma darbo grupė ir tie asmenys, kurie turi reikalingas kompetencijas, gali gauti darbo užmokestį. Šioje vietoje galimi keli atvejai, kai gali kilti problemų. Tai visų pirma darbo grupės narių sudėtis. Paprastai, jos yra sudaromos vadovaujantis teisės aktais ir atsižvelgiant į vidinius įstaigos dokumentus. Tačiau šioje vietoje, klausimų gali kilti dėl tokių darbo grupių sudėties skaidrumo, kodėl konkretus asmuo gali būti įtrauktas į darbo grupę, kokias jis turi kompetencijas, kaip patikrinti ar tikrai konkretus asmuo turi reikalingus įgūdžius ir sukauptą patirtį? Galbūt tai priklauso nuo įstaigos vadovų „malonės”? Atsižvelgiant į tai, dažniausiai nėra labai atidžiai įvertinama konkretaus asmens kompetencija, dėl to atitinkamai galima pasinaudoti šia galimybe įtraukti į darbo grupę vadovams „palankius” asmenis, taip įsisavinant lėšas.

Kitas įdomus aspektas, kad darbuotojai, kurių pareigybių aprašymuose yra įtrauktos tokios funkcijos, tikėtina nesulauks papildomo darbo užmokesčio. Be abejo, kiekviena situacija yra kitokia ir jas reikėtų vertinti atskirai, tačiau bendrai tariant, jeigu darbuotojo pareigybė yra rengti teisės aktų projektus, manytina, kad papildomo darbo užmokesčio gali ir negauti.

Dar viena šios normos pusė yra tai, kad įstaigos vadovai, gali įtraukti darbuotojus, kurie visiškai nesusiję su teisės akto projekto rengimu, aiškindami, kad yra reikalinga jų pagalba, o darbuotojui pasiteiravus dėl papildomo darbo apmokėjimo, darbdavys gali manipuliuoti vienu dažniausiai darbo funkcijų aprašymuose esančiu teiginiu, kad darbuotojas turi „ atlikti kitus su įstaigos veikla susijusius pavedimus”. Todėl rizika tokia, kad darbdavys gali pasinaudoti darbuotoju, o pastarasis šioje vietoje negautų papildomo atlyginimo. Siekiant, kad tokių situacijų neįvyktų, kuomet darbdavys neįpareigotų darbuotojo atlikti kas kartą naują funkciją, reikėtų atidžiai išsianalizuoti darbo funkcijų aprašymą, kad jeigu ir būtų panaši formuluotė, reikalauti, kad ji būtų aprašyta kiek įmanoma konkrečiau, o funkcijos turėtų būti susijusios tik su ta pareigybe, skyriumi, bet ne visos įstaigos veikla.

Todėl apibendrinant galima teigti, kad nors įstatymas ir numato tam tikrus reikalavimus dėl darbo grupės sudarymo rengiant teisės akto projektą, tačiau labai svarbu atsižvelgti į tai, kad išeičių, kaip išnaudoti darbuotoją, tikrai yra, todėl visuomet reikėtų maksimaliai dėti pastangas įsigilinti į situacijas, kad vėliau nekiltų teisinių ginčų, o darbuotojas būtų pasiruošęs bei kompetentingas apginti savo teises.