Ypatumai dirbant per šventines dienas

Šventinės dienos daugumai asocijuojasi su ramybe ir laiku šeimai, todėl ne išimtis ir valstybinės šventės. Nors pagrindinė taisyklė apie didesnį darbo užmokestį yra žinoma beveik visiems, Darbo kodeksas slepia subtilybių, kurios padeda išlaikyti teisingą balansą tarp profesinių pareigų ir asmeninio laiko.

Pradėkime nuo to, kad Darbo kodekso 112 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad prieššventinę dieną visų darbuotojų darbo laikas trumpinamas viena valanda, išskyrus tuos, kurie jau dirba sutrumpintu laiku. Svarbu suprasti, kad ši taisyklė galioja be išimčių visiems sektoriams, o ši „dingusi“ valanda privalo būti apmokama įprastu tarifu. Tai nėra darbdavio malonė, o imperatyvi darbuotojo teisė. Reikėtų pabrėžti, kad darbdaviui dėl darbo organizavimo aplinkybių nepavykus sutrumpinti darbo laiko, dirbtas laikas turi būti apmokamas, kaip už viršvalandinį darbą.

Jei visgi tenka dirbti pačią šventinę dieną, Darbo kodekso 144 straipsnio 2 dalis garantuoja darbuotojui ne mažesnį kaip dvigubą jo darbo užmokestį. Tačiau pinigai nėra vienintelis pasirinkimas. To paties straipsnio 5 dalyje yra numatyta darbuotojui garantija prašyti alternatyvos – papildomo poilsio laiko, kuris gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko. Toks sprendimas dažnai tampa patrauklesnis tiems, kurie vertina galimybę ateityje pailsėti ilgiau. Be to, verta prisiminti, kad pagal Darbo kodekso 123 straipsnio 2 dalies nuostatas, darbas per šventes paprastai galimas tik darbuotojui sutikus, išskyrus specifinius atvejus, kai dirbama pagal suminę darbo laiko apskaitą arba tai yra numatyta kolektyvinėje sutartyje.

Apibendrinant, darbuotojo garantijos, tai nėra tik teisinio reguliavimo formalumas, tai galimybė darbuotojui išlaikyti pusiausvyrą, tarp darbų ir poreikio atstatyti jėgas.