Vienodo darbo užmokesčio principas. Kas tai?

Diskriminavimo klausimas dėl atlyginimo yra svarbi tema šių laikų kontekste. Nors teisinis reguliavimas darbuotojų atžvilgiu yra gana pasistūmėjęs į priekį, socialinių tinklų, darbuotojų teisių judėjimo atstovų ir kitų priemonių dėka, tačiau tai vis dar išlieka aktuali tema, jog skirtumų neliktų visai. Todėl toliau nagrinėjant šią temą, labai nesiplečiant į teisinius niuansus, galime pereiti prie paties teisinio reguliavimo. Pradžioje reikėtų paminėti, kad nediskriminavimo principo įgyvendinimas prasidėjo Europos Sąjungos teisėje ir priėmus teisės aktus aukščiausiu lygmeniu, valstybės narės ima juos įgyvendinti ir pradeda taikyti nacionalinėje teisėje.

Europos Sąjungos teisėje yra nemažai aktų, apibrėžiančių asmens teisę būti laisvam bei apsaugotam nuo diskriminacijos. Ne išimtis ir darbo santykiai, kuriuose ne tik svarbu laikytis nediskriminavimo principo, bet ir nebūti diskriminuojamais atlyginimo atžvilgiu. 1958 metų TDO Konvencijos Nr. 111 dėl diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje. Bendrai galime apibrėžti, kad ši Konvencija draudžia bet kokį diskriminavimą darbe ar profesinėje veikloje, pažeidžiant lygias galimybes. Esminis akcentas, kad ši Konvencija apima darbo santykius ir su tuo susiklostančias situacijas, kad darbuotojai turėtų vienodas teises, o ne būtų diferencijuojami (skirstomi). Taip pat verta paminėti 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Ji nėra tiesiogiai skirta darbo teisei, tačiau joje įtvirtintos pagrindinės teisės ir laisvės daro reikšmingą poveikį darbo santykiams. Tokios nuostatos kaip draudimas diskriminuoti, teisė į privatų gyvenimą ar laisvė jungtis į profesines sąjungas saugo darbuotojus nuo neteisėtų suvaržymų darbe.

Kita dalis, kurią aptarsime, tai Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 157 straipsnis. Ši norma yra svarbi tuo, kad joje apibrėžta darbo užmokesčio samprata „užmokestis“ – tai įprastinis bazinis arba minimalus darbo užmokestis arba alga ir bet koks kitas atlygis grynaisiais arba natūra, kurį darbuotojas tiesiogiai arba netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą.“ Tai yra svarbu žinoti, kadangi toje pačioje normoje numatyta, kad „Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų taikomas principas už vienodą ar vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams mokėti vienodą užmokestį.“ Tokiu reguliavimu siekiama, kad kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje, būtų įgyvendinamas vienodo darbo užmokesčio principas abiejų lyčių darbuotojams ir darbuotojai nebūtų diskriminuojami dėl atlyginimo. Šio principo esmė yra, kad darbuotojams, kurie atlieka tokias pat funkcijas arba labai panašias, turėtų būti mokamas vienodas atlyginimas, nepaisant darbuotojo lyties. Vadinasi, tokiose situacijose, kuomet keli darbuotojai atlieka tokias pat funkcijas arba savo darbo funkcijomis sukuria vienodą vertę, darbuotojai negali būti diferencijuojami pagal atlyginimą, kad vienam yra mokama daugiau, o kitam mažiau be jokio aiškaus pagrindo. Šiuo principu siekiama panaikinti nelygybę atlyginimų srityje ir užtikrinti, kad darbuotojai nebūtų diskriminuojami, ypač dėl lyties, atliekant tokį patį arba vienodos vertės darbą.