Nelegalus darbas: nesudaryta darbo sutartis ar vis tiek turi būti sumokėtas darbo užmokestis?

Nelegalaus darbo problematika ir šiandien išlieka itin aktuali Lietuvos darbo rinkos kontekste. Siekdami sumažinti išlaidas ir išvengti mokesčių, darbdaviai neretai ne tik pažeidžia darbuotojų teises nesuteikdami jiems teisinių garantijų, bet ir prisideda prie šešėlinės ekonomikos augimo. Tai žinoma darbo žalą tiek darbuotojams, tiek ir visai valstybei.

Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį: „Nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos“. Tai apima situacijas, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu ir nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai (toliau – Sodra). Svarbu pabrėžti: šios pareigos nevykdymas laikomas pažeidimu nepriklausomai nuo to, ar tai buvo padaryta sąmoningai, ar dėl neatsargumo. Tai – imperatyvi norma, kurią darbdavys privalo vykdyti prieš priimdamas darbuotoją į darbą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. kovo 13 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018 yra aiškiai išdėstęs, kad konstatuojant nelegalaus darbo faktą būtina nustatyti tris esminius objektyvius požymius. Pirma, asmuo turi faktiškai pradėti dirbti. Antra, tarp darbdavio ir dirbančiojo turi būti darbo santykių požymių: egzistuoja susitarimas (net ir žodinis), atliekamos konkrečios funkcijos, laikomasi darbo tvarkos, dirbama atlygintinai. Trečia, nesilaikoma darbo sutarties sudarymo tvarkos.

Atlyginimo klausimas – vienas iš kertinių darbo santykių požymių. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 34 straipsnyje įtvirtintos būtinosios darbo sutarties sąlygos, tarp jų – darbo apmokėjimas. Susitarimas nemokėti už darbą arba faktinis nemokėjimas nepaneigia darbo santykių buvimo. Atlygintinumas gali būti nustatomas ne tik iš šalių pareiškimų, bet ir vertinant objektyvias aplinkybes: darbo pobūdį, trukmę, intensyvumą. Jei asmuo atlieka darbą, kuris įprastai yra atlygintinas, preziumuojama jo teisė gauti bent jau minimalų darbo užmokestį. Ši teisė kyla iš paties darbo fakto, o ne iš formalaus rašytinio susitarimo. Pagal DK 139 straipsnio 3 dalį, darbo užmokestis turi būti mokamas pinigais.

Kitas svarbus aspektas – darbdavio pareiga pranešti Sodrai apie darbuotojo priėmimą. Pagal įstatymą, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau kaip vieną darbo dieną iki darbo pradžios arba mažiausiai prieš vieną darbo valandą iki numatomos darbo pradžios. Todėl net tokiais atvejais, kai būsimas darbuotojas „ateina pasibandyti“ kelioms valandoms ar dienai, gali būti konstatuotas nelegalus darbas ir taikomos atitinkamos sankcijos darbdaviui.

Apibendrinant, galima pasakyti, kad darbdaviui ne tik yra svarbu skaidrus darbuotojo įdarbinimas, kaip formalumas, tačiau tai ir  garantijos darbuotojui už atliktą darbą.