Kodėl asmenys su negalia darbo rinkoje vis dar yra diferencijuojami?

Turbūt daugeliui yra žinoma, jog darbo teisėje galioja pamatiniai principai nuo kurių yra atsispiriama ir formuojamos tam tikros teisinės normos. Šiame kontekste mums yra svarbus nediskriminavimo principas, padedantis užtikrinti darbuotojų lygybę, neleidžiantis darbuotojų skirstyti pagal tam tikras savybes, sveikatos būklę ar pan. Visų pirma šią teisę užtikrina Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija ir jos Fakultatyvus protokolas, kuris iš esmės yra suformavęs vienodą požiūrį į asmenis, kurie nori dirbti, nesvarbu ar asmuo turi negalią ar ne.

Viskas prasideda nuo pradžios, kuomet darbdavys turi imtis priemonių, kad asmeniui su negalia būtų sudarytos realios sąlygos pretenduoti dalyvauti atrankoje. Dalis darbdavių šioje vietoje paslysta ir padaro esminę klaidą, ko pasekoje situacijos persikelia į darbo ginčų komisiją ar teismą. Neskaidrus atrankos procedūrų vykdymas, pavyzdžiui klaidingos informacijos pateikimas apie konkrečią pareigybę, nevertinama kandidato kompetencija, o akcentai nukreipti į asmens negalią, ko pasekoje kandidatas susiduria su akivaizdžia diskriminacija. Pasitaiko atvejų kuomet iki prasidedant atrankai iš darbdavio pusės komunikacija yra įprasta ir gali nesukelti jokių įtarimų, tačiau darbdaviui sužinojus, kad asmuo turi negalia, bendravimas ir veiksmai kardinaliai pasikeičia.

Darbo kodekso 26 straipsnio 2 dalies 6 punkte yra numatyta darbdavio pareiga – užtikrinti asmenims su negalia tinkamas sąlygas gauti darbą, dirbti ir suteikti kitas reikalingas darbui priemones. Imperatyvus reguliavimas darbdavį įpareigoja dėti maksimalias pastangas pasirūpinti negalia turinčių asmenų galimybėmis įsidarbinti, pritaikant tinkamas sąlygas bei suteikiant reikalingas priemones. Reikėtų pažymėti, kad neretais atvejais darbdavio manipuliacija tokiais teiginiais, jog ne va jis neturi resursų ir negalės suteikti saugios bei tinkamos darbo aplinkos asmenims, gali baigtis rimtu pažeidimu. Be kita ko reikėtų priminti, kad apskritai visų darbuotojų teisė yra į tinkamą ir saugią darbo aplinką pagal Darbo kodekso 158 straipsnio 1 dalį, todėl kaip minėta anksčiau, nesvarbu ar asmuo turi negalia ar ne, darbdavio pareiga pasirūpinti savo darbuotojais.

Be abejo, pasitaiko ir tokių situacijų, kuomet tam tikrais atvejais negalima reikalauti to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est), pavyzdžiui įdarbinti asmenų su negalia, atlikti tokias darbo funkcijas, kurioms yra keliami labai konkretūs kriterijai ir kurių asmenys realiai negalės atlikti. Tokiose situacijose darbdavys turi turėti labai objektyvius ir aiškius kriterijus, kodėl jam reikalinga būtent tam tikrų kvalifikacijų ir žinių turintys specialistai atlikti tam tikras funkcijas. Be aiškių ir pagrįstų motyvų, darbdavio veiksmai gali būti pripažinti, kaip diskriminuojantys.

Apibendrinant akcentuotina, kad nediskriminavimo principas įgauna vis didesnę reikšmę, ne tik teisine prasme, tačiau ir visuomenės kontekste, todėl labai svarbu gerbti visų darbuotojų teises, stengtis užtikrinti visiems vienodas darbo sąlygas, ir nepiktnaudžiauti teisėmis, kurios gali baigtis liūdnomis pasekmėmis.