Budėjimas

Parengties laiko reglamentavimas Lietuvos darbo teisėje, ypač pagal Darbo kodekso 118 straipsnį, išlieka sudėtinga tema, kelianti praktinių problemų. Šiame straipsnyje apibrėžiami aktyviojo ir pasyviojo budėjimo režimai ir šių režimų taikymas neretai tampa ginčų, tarp darbdavių ir darbuotojų objektu.

Aktyvusis budėjimas suprantamas kaip laikas, kai darbuotojas faktiškai vykdo savo funkcijas budėdamas, o jo darbo dienos trukmė negali viršyti 24 valandų. Šis režimas reikalauja griežtos suminės darbo laiko apskaitos ir darbo normų laikymosi per maksimalų trijų mėnesių apskaitos laikotarpį. Problema kyla dėl ilgų budėjimo pamainų, kurios, nors ir leidžiamos įstatymo, gali turėti neigiamą poveikį darbuotojo sveikatai ir darbo kokybei.

Pasyvusis budėjimas apibrėžiamas kaip darbuotojo buvimas darbdavio nurodytoje vietoje, pasirengęs ir esant poreikiui atlikti darbo funkcijas. Darbo kodeksas leidžia šį budėjimo režimą iki 24 valandų, tačiau tai turi būti subalansuota per dviejų mėnesių apskaitos laikotarpį. Darbuotojui privalo būti suteikiamos galimybės pailsėti ir pavalgyti darbo vietoje, tačiau praktikoje šių sąlygų užtikrinimas dažnai tampa iššūkiu, ypač sektoriuose, kuriuose darbo intensyvumas yra didelis.

Dar sudėtingesnis yra pasyvusis budėjimas namie, kai darbuotojas yra ne darbovietėje, bet privalo būti pasiekiamas ir pasirengęs prireikus reaguoti. Darbo kodeksas aiškiai nustato, kad toks laikas nelaikomas darbo laiku, išskyrus faktiškai atliktus veiksmus. Tačiau šis budėjimo tipas sukelia klausimų dėl darbuotojų teisės į poilsį ir asmeninį gyvenimą užtikrinimo. Darbo kodeksas numato, kad pasyvusis budėjimas namuose, negali trukti ilgiau kaip vieną savaitę per keturių savaičių laikotarpį, o už jį turi būti mokama ne mažesnė kaip 20 proc. dydžio vidutinio mėnesio darbo užmokesčio priemoka už kiekvieną budėjimo ne darbovietėje savaitę. Vis dėlto ši kompensacija dažnai laikoma nepakankama, atsižvelgiant į tai, kad darbuotojo laisvė naudotis savo laiku yra reikšmingai ribojama.

Apibendrinant, Darbo kodekso 118 straipsnis pateikia esmines taisykles aktyviojo ir pasyviojo budėjimo režimams, tačiau šių nuostatų praktinis taikymas sukelia iššūkių. Didesnė kontrolė ir aiškesnės gairės nacionaliniu lygmeniu, taikant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktiką, galėtų užtikrinti tinkamesnį darbo bei poilsio balansą darbuotojams ypač, kuriems tenka pasyvusis budėjimas namie.